- smigt
- smìgt interj. 1. staigiam įsmigimui žymėti: Kūjį pagriebęs, drožė į skobnį taip, kad ąžuolinės šio kojos į aslą smigt ir susmigo S.Čiurl. 2. įsmeigimui, įbedimui žymėti: Smìgt ir įdūrė su adata į minkštimą Gs. Pačiupinėjo, pačiupinėjo apie ausį, kyšt peilį po kaklu, smìgt – i gatava (kiaulė paskersta) Slv. Smìgt i nusmeigė tą paršą Šd. | prk.: Jis iš lėto kilst pakilo ir smigt įsmeigė į mane alavinius savo vaizolus Db. 3. staigiam įlindimui nusakyti: Karvės smìgt į dobilus, negaliu nė išvaryti Rs.
Dictionary of the Lithuanian Language.